PRATARMĖ

Šio darbo problemos esmę ir, be abejo, turinį sudaro autoriaus nuostata, kad dorinio ugdymo programa Lietuvos mokyklose gali būti žymiai geriau, sėkmingiau realizuojama, jeigu tiek mokiniai, tiek ir mokytojai bus pratinami prie minties, jog ir pati dorovė, ir etika, kaip teorinis jos pamatas, turi dar ilgaamžę savo raidos istoriją — filosofijos istorijos ir etikos istorijos prasme.

Pastaroji, t. y. etikos istorija, yra organiškai įausta j filosofijos istorijos raidos faktiškąjį, konceptualinį turinį, kurį specialiai studijuoti dalykiniu požiūriu Lietuvos studentija, jaunimas gali tiktai dabar, t. y. atkūrus Lietuvos politinę ir valstybinę nepriklausomybę — ir ypač įkūrus Vilniaus pedagoginiame universitete Etikos katedrą, kurioje ruošiami etikos specialybės mokytojai. Kartu norėtųsi akcentuoti, jog tai — ne tik simbolinis, bet ir abejonių savo faktiškumu nekeliantis tautos dorinio atgimimo ženklas.

Platono (Platon, 428/427—348/347 pr. Kr.) asmenybė ir, be abejo, filosofija priklauso prie tų žmonijos kultūros ir intelektualinės raiškos atvejų, kurie kaip tik ir sudaro jos branduolį. Maža to. Kai kurie mąstytojai, netgi mūsų laikais, vis dėlto linkę manyti, jog ir visa Vakarų filosofijos tradicija faktiškai esanti „sudaryta iš pastabų Platono paraštėse" (1, 44)*. Nė kiek neperdedant tą patį galima pasakyti ir apie Platono etiką, nors dėl ne visai aiškių priežasčių filosofijos istorijoje taip jau susiklostė ir tapo tradicija pirmiausia ir visais atvejais pabrėžti Platono, kaip filosofo — netgi idealistinės filosofijos pradininko — reikšmę, nutylint arba nepakankamai įvertinant jo, kaip etiko, nuopelnus ir vaidmenį etinės minties istorijoje.

Malonaus skaitytojo akiai ir dvasiai — reiklaus kritiko ir vertintojo prasme — pateikiamame darbe stengiamasi šią klaidą, o galbūt ir skriaudą, Platonui atitaisyti. Belieka tik tikėtis, kad čia dėstomi argumentai bei jų pagrindu daromos išvados pasirodysiančios jeigu ir ne įtikinančios, tai bent jau verčiančios naujai susimąstyti ir kiek kitaip pasižiūrėti bei įvertinti ir patį mąstytoją — pirmiausia kaip ontoetiką, t. y. idealistinės etinės teorijos savo filosofijoje kūrėją. Be to, tokio pobūdžio bandymai — naujai pasižiūrėti į, atrodytų, seniai žinomus, nusistovėjusius, todėl visų nekritiškai vertinamus dalykus, — naudingi dar ir tuo, kad jie sudaro progą naujiems kūrybiniams impulsams atsirasti — ir nebūtinai tik Platono filosofinis kūrybos, palikimo vertinimo prasme.

PLATONAS — GAMTOS IR GRAIKŲ DIEVŲ NUMYLĖTINIS

Platono biografija, kaip ir jo filosofinė kūryba, kupina paslapčių, neaiškumų, netgi legendų — ir kaip tik dėl to yra tokia patraukli bei viliojanti. Ši taisyklė galioja ne tiktai mąstytojo gyvenimui ir kūrybai apskritai, bet netgi jo vardui, nes Platonas — tai nėra jo tikrasis vardas, o tik pravardė, kurią jis esą gavęs dėl atletiško kūno sudėjimo — aukšto stoto, plačių pečių, krūtinės (gr. platos — platus, stambus). Žinoma taip pat, jog Platonas iš tikrųjų buvęs perspektyvus gimnastas; na, o kad jis turėjo ir nemenką literatūrinį talentą, rašė eilėraščius, kitokio žanro hegzametru eiliuojamus kūrinius, tai tą paliudija ir kai kurie iš to laikotarpio išlikę kūrybos fragmentai.

Tačiau visa tai tęsėsi tik iki 18—20 metų, t. y. iki tol, kol jaunasis Aristoklis — toks tikrasis buvo jaunojo aristokrato, kildinusio save pagal tėvo giminystės liniją net iš Atėnų karaliaus Kodro giminės, o pagal motinos — iš garsaus atėniečių išminčiaus Solono, vardas — nesusipažino su žymiausiu ir žinomiausiu Atėnų miesto valstybės išminčiumi, nors ir visiškai nekilmingu — filosofu Sokratu.

Ši jaunojo Platono ir Sokrato — būsimojo jo mokytojo, bendražygio ir draugo — bičiulystė buvusi tokia reikšminga ir trukusi visą gyvenimą iki pat tragiškos mokytojo mirties, kad yra žinoma netgi legenda, esą tą rytą, kai pasirodęs Platonas, Sokratas kaip tiktai pasakojęs savo mokiniams, klausytojams, apie savo pranašingąjį sapną: gulįs Sokratas aukštoje žalioje žolėje ir žiūrįs į neapsakomo mėlynumo aukštąjį Atikos dangų, kai staiga iš jo krūtinės tarsi gėlė išaugusi gražuolė gulbė, kuri buvusi neįtikėtino baltumo; staiga pranašingojo sapno gulbė suplasnojusi sparnais ir sušukusi skambiu balsu — pakilusi aukštai aukštai į tą vaiskią vasaros žydrynę. Pamatęs atėjusį jaunąjį Aristoklį, Sokratas esą ir supratęs, jog tai apie šį, genialiausiąjį iš visų jo mokinių, aukštieji atėniečių dievai jam tuo stebuklinguoju sapnu ir norėję pranešti.

Pokalbiai su žymiuoju Atėnų išminčiumi Sokratu buvę tokie turiningi ir taip jaunąjį Platoną sužavėję, kad jis tiesiog užmiršęs ir apie gimnastiką, ir apie poeziją ir visam gyvenimui atsidėjęs tiktai filosofijai — išminties, gėrio, grožio, tiesos ir teisingumo ieškojimams. Sokratas, kuris, kaip žinoma, nieko patsai nerašęs ir savo išmintį skleidęs gyvu žodžiu, pokalbių su klausytojais bei mokiniais metodu, kurį jis dar vadinęs majeutika, t. y. tiesos išvyniojimu, išskleidimu, buvęs įamžintas būtent savo mokinio Platono — kaip visų jo kūrinių, dialogų, veikėjas, tikrasis tiesos skleidėjas, kuris, priešingai negu sofistai, tie netikrieji išminties pranašai, mokęs žmones tiesos ieškoti, o ne meluoti, kvailinti tariama išmintimi; sofistų tikslas — už pinigus išmokyti žmones vikriai išsisukinėti teismuose, retoriškai, pompastiškai kalbėti apie banalius dalykus ir t. t. Klasikinis pavyzdys: sofistas klausiąs patiklų atėnietį, ar tasai namuose turįs šunį. Šis atsakąs, jog turįs kalę. Tada sofistas teiraująsis, ar ta kalė turinti šuniukų; sulaukęs patvirtinimo, klausiąs toliau: ar kalės vaikams esąs reikalingas tėvas — šeimininkas atsakąs irgi teigiamai. Tuomet tariamasis išminčius varąs toliau: ar anasai nežinąs, kas tos kalės vyras? Atėnietis atsakąs, jog tikrai nežinąs. Tuomet sofistas ir padarąs didžiai protingą išvadą: kadangi kalė be savo vyro negalinti turėti vaikų, tuomet ne kas kitas, kaip josios šeimininkas ir esąs tų šuniukų tėvas!

Žinoma, anaiptol ne visi ir ne visų sofistų postringavimai buvę tik tokio ar panašaus į juos lygio. Tačiau Sokrato, o kartu ir jo mokinių, niekinama pažiūra į sofistus atsirado ne tik dėl to, kad šie niekais užsiima už pinigus linksmindami žmones. Žymiai pavojingesnė buvusi sofistų pažiūra į tiesą, gėrį, grožį, teisingumą, kuriuos šie laikę tiesiog susitarimo dalyku, kadangi, anot Protagoro, garsiausio iš jų, žmogus esąs visa ko matas, vadinasi, ir visos vertybės taip pat esančios tik susitarimo dalykai, objektyviai neegzistuojančios, nes už žmogaus nesą nieko, kam tai būtų reikalinga. Be to, ir tiesa, ir teisingumas, ir visos kitos vertybės irgi yra susijusios su nauda: teismuose netgi tie, kurie patys puikiai žiną, jog yra neteisūs, vis viena nieko taip netrokštą, kaip tas bylas laimėti. Vadinasi, ne tiesa pati savaime, o tai, kas naudinga jiems, esanti pati didžiausia vertybė.

Principinė Sokrato, Platono draugo ir mokytojo, nuostata šiuo klausimu buvo visiškai kita priešingai negu kad sofistai, jis manė, jog žmogaus dorinė orientacija gyvenime esanti visa ko pamatas. „Kartą Sokratas sutiko dar jauną Ksenofontą ir paklausė, ar jis nežino, kur galima nusipirkti produktų. Jaunuolis žinojo ir Sokratui paaiškino. Tada filosofas vėl paklausė, ar Ksenofontas kartais nežinąs, kur ugdomi dori žmonės. Paklaustasis nežinojo ką atsakyti. „Tai eik su manimi ir mokykis to sugebėjimo", — pakvietė Sokratas. Ksenofontas nuėjo ir, tapęs Sokrato pasekėju, liko jam ištikimas visą gyvenimą" (10, 102).

SOKRATO TEISMAS, MIRTIS IR PLATONO APSISPRENDIMAS TIESAI

Lemiamu posūkio tašku jaunojo Platono gyvenime buvo, be abejo, Sokrato teismas ir ypač — drastiškas ir netikėtas Atėnų miesto valstybės prisiekusiųjų teisėjų nuosprendis mąstytojui — mirtis, kaip nuosprendis už tariamai amoralų gyvenimą — valkatavimą, jaunimo tvirkinimą, naujų dievų, naujos religijos diegimą, tėvų ir protėvių papročių, tikėjimo negerbimą ir pan. Už visa tai melagingai apkaltintas ir apšmeižtas Sokratas ir turėjęs sumokėti gyvybe — išgerti nuodų (cikutos) taurę. Tačiau dar didingesnė ir savotiškai netgi šiurpesnė, įspūdingesnė pasirodė esanti būtent pasmerktojo ir taip tariamai pažeminto Sokrato dorovinė ir pilietinė pozicija: pasmerktasis atsisakė ne tik prašyti pasigailėjimo ar maldauti sušvelninti nuosprendi — priešingai, jis netgi atsisakė prisipažinti esąs kaltas, teisme nepabijojo drąsiai apkaltinti ir jį įskundu-siuosius, ir pačius teisėjus — jo bendrapiliečius, lygiai kaip ir nakčia pabėgti iš kalėjimo, draugams tai suorganizavus. Dorovinis ir dvasinis Sokrato stoiškumas taip paveikė atėniečius, kad dabar jau niekas neabejojo mąstytojo nekaltumu — priešingai, būtent Sokrato skundikams netrukus teko bėgti iš gimtojo miesto, būti ištremtiems ir netgi nužudytiems.

Taigi Sokratas buvo savamokslis dorovės mokytojas, kurio visas darbas, kaip pats sakėsi, ir buvęs toks: tik vaikščioti ir įrodinėti „kiekvienam, jaunam ir senam, kad pirma rūpintumėtės ne kūnu ir ne turtu, bet siela, kad ji taptų ko geriausia; kalbu jums, kad ne iš pinigų dorybė atsiranda, o iš dorybės pinigai ir visi kiti žmonių turtai, ir piliečių, ir valstybės" (8, 105). Vis dėlto Sokrato doriniai interesai buvo daug platesni, negu apie tai pasakoja pats Platonas viename iš ankstyvųjų savo kūrinių — „Sokrato apologija". Pirmiausia mąstytojas dėl savo tiesaus būdo įsigijo daugybę priešų iš Atėnų aristokratijos — ypač jaunuomenės tarpo, kadangi pasipūtėlišką jų tuščiagarbiškumą bei neišmanymą valstybės valdymo reikaluose ne kartą yra kandžiai išjuokęs, nes garsioji Sokrato ironija, nors išoriškai ir būdama nepriekaištingai tolerantiška, mandagi bei paslaugi, faktiškai žeisdavo netgi dar labiau negu grubiausias plūdimas.

Aiškindamasis, kodėl šį taip nedėkingai įvertintą savo darbą Sokratas dirbąs, mąstytojas atsakęs, kad: „Taip liepia dievas, gerai tai žinokite ir, man rodos, jūs nerasite visame mieste nieko brangesnio, kaip šita mano tarnystė dievui" (8,105).

Ši Sokrato mintis, matyt, ir gali būti laikoma vieninteliu įrodymu, kodėl jis buvo kaltinamas „tokiomis kalbomis" gadinąs jaunuomenę, nes juk reikia prisiminti, kad politeistinėje senovės graikų religijoje buvo daug dievų, be to, nė vienas iš jų — priešingai, negu kad yra krikščionybėje — nebuvo laikomas nei moraliniu, nei apskritai — doroviniu autoritetu. Dievai, pavyzdžiui, kad ir Homero poemose, buvo tokie personažai, kurie vargu ar būtų galėję, netgi labai to norint, tikti į moralinius autoritetus — jie pešėsi, intrigavo, buvo neištikimi savo žmonoms ir žemės dukterims, grobė jas, laužydavo kartą duotą žodį ir t. t.

Galbūt tokia Sokrato dorovinė pozicija, grindžiama Aukščiausiuoju autoritetu, būdinga, beje, tik krikščionybės formavimosi laikotarpiu Romos imperijoje, gąsdino atėniečius. „Ar jus, atėniečiai, patikėsite Anitui (vienam iš Sokrato kaltintojų ir skundikiu — J. B.), ar ne, ir ar paleisite mane, ar nepaleisite, aš tikrai nesielgsiu kitaip, nors man reikėtų ir daug kartų m irti" (8, 106). „Šito priežastis, — tęsia Sokratas, — kaip jūs ne kartą esat girdėję, yra ta, kad manyje pasireiškia kažin kokia dievybė ar demonas, apie ką ir Meletas juokaudamas parašė savo skunde. Manyje yra tai nuo pat mažens: prabyla kažin koks balsas ir kiekvieną kartą nukreipia mane nuo to, ką ketinu daryti, bet niekuomet neprikalbinėja ką nors veikti. Tad štai kas draudžia man kištis į valstybės reikalus. Tačiau man atrodo, kad tas draudimas geras, nes, patikėkite, Atėnų vyrai, jei kada nors ir būčiau ėmęs dirbti valstybinį darbą, seniai jau būčiau žuvęs ir nieko nepatarnavęs nei jums, nei sau. Ir nepykite, kad sakau teisybę. Nėra pasaulyje žmogaus, kuris galėtų be pavojaus gyvybei viešai priešintis ar jums, ar kitai kokiai miniai, ir neleisti, kad valstybėje būtų elgiamasi nedorai bei neteisėtai. Bet žmogui, kuris iš tikrųjų kovoja už teisybę ir kartu nori nors trumpą laiką išlikti gyvas, būtinai reikia gyventi nuošaliai, o ne viešai" (8, 108—109).

Didelė, turininga, nors galbūt kiek ir pakrikoka, nenuosekli Sokrato kalba teisme, kurios pagrindinė mintis — ne suminkštinti teisėjų širdis, kad sušvelnintų nuosprendį, o gal ir visai išteisintų, bet kaip tik priešingai — suprasta kaip proga dar kartą išdėstyti draugams ir mylimo miesto piliečiams savo dorovinę poziciją, įprasminant tuo pačiu ir savo gyvenimą — kaip priemonę, vieną iš būdų pakeisti dorovinį atėniečių mentalitetą, jų vertybines orientacijas bei nuostatas. Maža to. Sokratas yra giliai įsitikinęs, kad dorine prasme blogas žmogus negali pakenkti dorajam — jį nuskriausti, pažeminti, o tik pražudyti, t. y. ne morališkai, bet fiziškai sunaikinti. Ir priešingai — jeigu doras žmogus, išgąsdintas laukiančių jo represijų ar persekiojimų, palūžta, leidžiasi įbauginamas, ima maldauti pasigailėjimo, net mažamečius vaikus vedasi į teismą, žmoną ir artimuosius, kad tie savo ašaromis sugraudintų, suminkštintų teisėjų širdis, doriškai sau tiktai pakenkia, nes maldavimas, lygiai kaip ir nuosprendžio vengimas, neigi jei esi neteisingai apkaltintas, apšmeištas ir nuteistas, net ir tuo atveju — t ai netiesioginis dvasinio silpnumo, kaltumo įrodymas. „O kodėl taip nedarysiu? Ne iš puikybės, Atėnų vyrai, ar kad negerbčiau jūsų, — ar bijau mirties, ar ne, tai kitas klausimas, — bet todėl, jog mano supratimu, būtų negarbė man, jums ir visai šaliai, jei taip pasielgčiau būdamas tokio amžiaus ir tokį vardą įsigijęs, vis viena, ar jis tikras, ar netikras; šiaip ar taip, beveik visiems žinoma, kad Sokratas kažin kuo skiriasi nuo daugelio žmonių: juk jeigu kas nors iš jūsų, kurie laikomi pasižymėję, ar išmintimi, ar drąsa, ar kita kokia dorybe, taip elgtųsi, — būtų didelė gėda" (8, 113—114).

Atsisako Sokratas savo paskutinėje priešmirtinėje kalboje ir galimybės būti ištremtam. „Labai jau gražus būtų mano gyvenimas: palikus savo kraštą senam žmogui keliauti iš miesto į miestą ir laukti, kol vėl išvys. Juk aš gerai žinau, kad man kur atvykus jaunuoliai klausysis mano kalbos, kaip ir čia klausosi. Ir jei varysiu juos nuo savęs, tai jie pasistengs mane išginti, įkalbėję vyresniuosius, o jei nevarysiu, mane dėl jų išvys jų tėvai ir giminės" (8, 118). Atsiriboja mąstytojas ir nuo numanomos ar netgi siūlomos perspektyvos — gyvybė ir laisvė už tylėjimą, t. y. atsisakymą kalbėti apie dorovės būtinumą, klausinėti ir kaltinti valdžią ir turtus turinčiuosius dėl jų nekompetentingumo, suktybių, klastos, kitų netinkamų visuomenės veikėjų ar valstybės vyrų dvasios savybių. „Kas nors gal pasakytų: „Sokratai, ar, palikęs mus, nesugebėtum ramiai gyventi tylėdamas?". Tai kaip tik ir sunkiausia išaiškinti kai kam iš jūsų: juk jei sakau, jog tai lygu dievo neklausyti, o jo neklausant ramiai gyventi negalima, jūs manim nepatikėsite, įtardami, kad kalbu vienaip, o manau kitaip; jei aš vėl sakau, kad didžiausia laimė žmogui kasdien kalbėti apie dorybę ir apie kilus dalykus, apie kuriuos girdite mane kalbant, save ir kitus kvočiant, ir kad gyvenimas be lokio tyrinėjimo jau nebe gyvenimas, — jei aš taip sakysiu, jūs dar mažiau manimi patikėsite. Bet taip yra, piliečiai, kaip aš sakau, tik įtikinti jus nelengva" (8, 118).

Vieno tik dalyko, kaip didžiausios malonės, prašo nepalaužiamasis Sokratas savo teisėjų ir budelių: „mano sūnus, kai paaugs, bauskite, piliečiai, kamuodami juos lygiai taip, kaip aš jus kamuodavau, jei pasirodys jums, kad daugiau rūpinasi pinigais ar kitu niekniekiu negu dorybe. Ir jei tarsis esą kažkuo, būdami niekas, barkite juos, kaip aš jus bardavau, kad nesirūpina kuo reikia ir didžiais vedasi, būdami nieko neverti. Jei taip darysite, būsite man teisingi, man ir mano sūnums.

Bet jau laikas eiti iš čia, man mirti, jums — gyventi. Kieno likimas geresnis — mano ar jūsų, nežino niekas, tik vienas dievas" (8, 124).

Taigi į „Sokrato apologiją", kaip vieną iš ankstyviausiųjų Platono kūrinių, galima ir, matyt, netgi reikia žiūrėti kaip į dorovinę mąstytojo programą — dorovini Sokrato testamentą savo mokiniams. Kartu reikia pridurti, jog Platonas, kaip vienas iš jų, nuosekliai jos laikėsi. Tačiau vis dėlto labai savitai ir netgi originaliai — apsispręsdamas tiesai ir tik tiesai, tačiau taip, kaip jis tai suprato ir išdėstė savo sukurtoje filosofinėje sistemoje.

GENIJŲ KLAIDOS — VISADA GENIALIOS

Platono filosofinė sistema tiek senovėje, tiek ir mūsų laikais visada buvo suprantama, vertinama ir aiškinama nevienareikšmiškai. Taip yra dėl to, kad tai — labai sudėtinga, anaiptol neišbaigta ir negriežta jo pažiūrų sistema. Platonas yra daug ką išlaikęs iš savo mokytojo Sokrato — tą patį dialoginį pokalbio metodą (tiesos „išvyniojimą", išvystymą, arba, kaip tai įvardijo pats Sokratas, — majeutiką).

Taigi kuo ir kaip būtų galima motyvuoti ir konceptualiai pagrįsti Platoną, kaip etiką? Pirmiausia, žinoma, tuo, kad Platonas, kaip minėta, yra vienas iš nuosekliausių ir ištikimiausių savo mokytojo — Sokrato — mokinių. Tuo tarpu Sokratas į senovės graikų, Antikos ir apskritai — pasaulio filosofijos istoriją yra įėjęs ne tik kaip dorovės mokytojas entuziastas, dirbęs šį Dievo jam patikėtą darbą visą gyvenimą su neregėta ištverme bei pasišventimu, už ką ir gavo nukentėti, bet ir vienas iš didžiųjų filosofijos reformatorių: jam priklauso nuopelnas, kad jis atgręžė graikų f ilosofiją į žmogų, visuomenę, dorovines problemas, atsiribodamas nuo ankstesnės tradicijos pirmiausia visada rašyti „Apie gamtą", t. y. samprotauti gamtotyros klausimais. Taip kaip tik darė daugelis graikų filosofų ikisokratikų, kuriems dažniausiai visada rūpėdavo tai, koks elementas yra buvęs dabartinės pasaulio, kosmoso įvairovės pradžia, pagrindas, ir kaip tai išsisklaidė į daugybę sudedamųjų pasaulio, tikrovės dalių — žemė, vanduo, oras, ugnis ar, pavyzdžiui, apeironas ir pan.

Sokratas į visa Lai numojo ranka, pareikšdamas, jog minė-ių teiginių neįmanoma patikrinti, be to, jeigu tai ir būtų įmanoma padaryti, tai kokia iš to nauda? Juk žmogaus dorovinė savimonė, nuostatos, poelgiai ir t. t. iš esmės nesikeičia ir negalėtų keistis Lik vien del to, jog tiesa pasirodytų, pavyzdžiui, samprotavimas, kad vi;.a ko pradžia yra vanduo arba ugnis.

Filosofijos interesų ir tyrinėjimų objektu Sokratas paskelbia ne gamtą, kosmosą, universumą apskritai, o žmogų, jo dorines nuostatas, pilietiškumą, kompetentingumą tiek batsiuvystėje, t iek ir valstybės valdyme.

Minėtąsias nuostatas perima ir Platonas. Jam taip pat, kaip ir Sokratui, rupi pirmiausia būtent tai, kas susiję su žmogaus siela, dvasiniu gyvenimu, poelgiais, dorovinėmis nuostatomis, įsitikinimais, jų įgyvendinimo būdais ir t. t. Tai matyti ir iš visų Platono dialogų — kūrinių, kurie, kaip liudija filosofijos istorijos tyrinėtojai ir specialistai, išliko visi ar beveik visi — bent jau svarbiausieji, tai tikrai. Iš viso — 36 kūriniai, dėl kurių daugmaž sutariama (kai kurie autoriai Platonui priskiria tik 23, kiti — 37 veikalus). Tačiau svarbiausia, kad daugelis šių jo kūrinių parašyti turint aiškią etinę programą. Tai pirmiausia ankstyvojo periodo Platono dialogai, kuriuose nagrinėjamos etinės problemos. Pavyzdžiui, „Kritonas" — apie pagarbą įstatymams, „Lachetas" — apie vyriškumą, „Charmidas" — skiriamas protingumui, ,,Eutifronas" — dorybingumui ir pan.

Žinoma, nubrėžti griežtą teminę ar probleminę liniją nė viename iš Platono dialogų tiesiog neįmanoma — juo labiau tai pasakytina apie vėlyvesniojo ir vėlyvojo laikotarpio kūrybą, tačiau etinę mąstytojo orientaciją, ypač jo „sokratiškojo" laikotarpio dialoguose, t. y. tuose, kurie parašyti dialogo forma ir kuriuose jaučiamas dar itin stiprus Sokrato idėjų poveikis, — matyti nesunku. Vėliau, t. y. jau brandaus kūrybinio laikotarpio rašytuose kūriniuose, vis labiau pastebima griežta tendencija etinę problematiką ontologizuoti subūtinti. Kaip tik dėl to Platoną ir tenka laikyti pirmuoju ir vienu iš didžiausią poveikį pasaulio filosofijos raidai turėjusių ontoetikų, t. y. tokių etikos teoretikų, kurie mano, kad gėris, grožis, tiesa, teisingumas ir kitos etikos sąvokos bei kategorijos nėra vien tik žmogui, visuomenei būdingos dorinės vertybės, orientacijos, bet ir visam pasauliui, kosmosui, universumui. Maža to: jos Platono brandaus laikotarpio kuriniuose jau bandomos apibrėžti kaip visos būties, tikrovės pamatą sudarančios „idėjos", kurios ne tiktai objektyviai, t. y. nuo mūsų nepriklausomai, egzistuoja, bet ir kuria pačią tikrovę — daiktų ir reiškinių pasaulį. Tokie kaip tiktai ir yra Platono antrojo laikotarpio kūriniai dialogai „Fedonas", „Puota", „Fedras" ir kiti.

Vėlyvojo laikotarpio kuriniuose Platonas jau aiškiai siekia minėtąsias „idėjas" pritaikyti gamtai, gamtos filosofijai ir visuomenei. Ypač tai pasakytina apie jo pagrindinį veikalą „Valstybė" (Politeia). Valstybę Platonas suvokia ir traktuoja ne tik kaip idėją, bet ir kaip visuminį, kolektyvinį individą — ypatingą reiškinį žmonių gyvenime, kadangi, kaip vėliau šį fenomeną įvardijo Platono mokinys Aristotelis, žmogus tuo ir skiriasi nuo gyvūnų pasaulio, kad yra zoon politikon, t. y. politinis gyvis.

Taigi čia jau galime įžvelgti tendenciją, kuri iš esmės ima skirtis nuo Sokrato propaguotosios dorovės sampratos. Sokratui dorovė yra būtent tai, kas ypač glaudžiai yra susiję su žmogaus, kaip individo, sąžine, kurią jis kartais dar įvardija ir kaip demoną (daimon), sakydamas, kad tokiu būdu Dievas jam liepiąs pasielgti vienaip ar kitaip.

Platonas jau peržengia konceptualines savo mokytojo dorovės supratimo ribas ir tvirtai jas susieja su „idėjų" pasauliu, egzistuojančiu kažkur kitur, pavyzdžiui, kosmose, tikrovėje, bet ne vien tik žmogaus dvasioje, jo sąžinėje, t. y. ontiškai, arba būtiškai, kas šiuo atveju yra visai tas pats. „Platonas prisipažįsta, — sako J. Gouldas (Gould), — kad moralė, turinti daugybę praktinio pritaikymo sričių, po to, kai nė viena iš jų nepajėgė susiliesti su specialiąja, aukštąja sfera, nedaug tegalėjo pagelbėti metafizikui" (4, 121). Dėl to mąstytojas ir ryžtasi šios problemos išvengti — susieti dorovę su metafizika, su idėjų pasauliu, objektyviai ir nuo žmogaus valios nepriklausančiu būties pradu.

Kaip tik dėl to Platono etika ir yra tai, kas dar šio darbo pradžioje bandyta įvardinti kaip ontoetika. Pagal tą pačią logiką išeitų, jog ir Platonas, kaip etikas, yra žymiai svaresnis ir reikšmingesnis negu Platonas, kaip filosofas idealistas. O svarbiausia — tai ir iš tikrųjų žymiai teisingesnis bei pagrįstesnis Platono vertinimas, padedąs išvengti ir daugelio kitų jo kūrybinio palikimo nagrinėjimo bei vertinimo sunkumų. Gėrio, Grožio, Tiesos ir Teisingumo idėjos Platonui tampa tuo, kas ikisokratikams, pavyzdžiui, kad ir Mileto mokyklos atstovams, yra buvusios žemės, vandens, oro ar ugnies sąvokos. Tačiau iš pastarųjų labai sunkiai, o galbūt ir visai neįmanoma išvesti, konceptualizuoti — kaip vieningą visumą — kosmosą, universumą etiniu, doroviniu aspektu, o Platonui tai nesudaro jokių problemų. Tačiau vieną konceptualinį Platono ontoetinės tikrovės modelio trūkumą vis dėlto reikėtų nurodyti; juo labiau tai būtina padaryti dar ir dėl to, kad būtent šį nenuoseklumą pasirinkau kaip vieną iš svarbiausiųjų, įvertindamas tai kaip genialią genialaus mąstytojo klaidą.

Taigi pradėkime nuo svarbiausio dalyko: filosofija, nors genetiškai ir istoriškai, be abejo, ir yra glaudžiai susijusi tiek su mitologija (Platonas tą labai daug kur pademonstruoja), tiek ir su religija (pavyzdžiui, tomizmas kaip oficiali krikščioniškosios religijos — katalikybės — intelektualinė doktrina), tačiau nei su pirmąja, nei su antrąja ji nesutapatinama ir negali būti sutapatinta, kadangi tokiu atveju taptų tiesiog nereikalinga. Vadinasi, filosofija nėra tik tam tikrų teiginių visuma ir negali būti grindžiama nei mitais, nei Apreiškimu, nei kokiais nors kitais šventaisiais tekstais. Filosofija pirmiausia yra tam tikrų konceptų, t. y. sąvokų, logika, sistema, kurią pirmiausia visada reikia bandyti kaip nors pagrįsti, įrodyti, o ne deklaruoti, paskelbti. Ir Platonas tą labai gerai suvokia bei meistriškai tai pademonstruoja. Pagrindinė Platono gnoseologijos problema jo ontoetinėje tikrovės koncepcijoje yra atskirybės ir bendrybės problema. Kitaip sakant, daiktą ir daiktiškumą, reiškinį ir reiškiniškumą, kaip mūsų gyvenamosios tikrovės fenomenus, Platonas suvokia atvirkščia tvarka: jam daiktiškumas ir reiškiniškumas, kaip bendrybės, yra pirminiai būties, tikrovės komponentai, o patys daiktai ir reiškiniai, kaip atskirybės, — antriniai. Iš čia ir yra kilusi vadinamoji „katės ir katiškumo", ,,lovos ir loviškumo", „gražaus kūno (merginos, vaikino) ir grožio apskritai", problema.

Pasižiūrėkime dabar, kaip tą problemą Platonas — Sokrato ir jo pašnekovų lūpomis — aiškinasi savo dialoguose. Pavyzdžiui, kaip suprantama tai, kas yra grožis: „Kas nori tikru keliu eiti į tas paslaptis, reikia, kad iš jaunų dienų ieškotų kūno grožio, — teigiama „Puotoje". — Iš pradžių, jei jam parodys gerą kelią, jis vieną iš tų kūnų pamils ir gimdys jame gražias kalbas; paskui supras, kad vieno kūno grožis — vis viena kokio — giminingas kito kūno grožiui, ir jei reikia siekti grožio, glūdinčio pavidale, būtų didelė nesąmonė nelaikyti įvairių kūnu grožio tapatingu. Tai supratęs, jis pradės mylėti visus gražius kūnus, o anam vieninteliam jo meilė susilpnės, nes tokia meilė jam pasirodys menka ir smulki. Galiausiai, dvasios grožį jis pripažins brangesniu, negu kūno grožį, ir jei jam pasitaikys kilni siela, kad ir neypatingai gražiame kūne, tenkinsis ir tuo — pamils jį, rūpinsis ir gimdys tokias kalbas, kurios jaunuolius daro geresnius, per tai nejučiom pažins kasdieninių darbų bei papročių grožį ir, pamatęs, kad visa, kas gražu, gimininga, kūno grožį palaikys niekais. [...] Kas iki tokio laipsnio bus išlavintas meilės dalykuose, kas bus stebėjęs Gražius dalykus palaipsniui, pagal tikslia jų eilę, tas šilo kelio gale staiga išvys nuostabios prigimties grožį, tą patį, Sokratai, dėl ko lig šio! taip plūkėmės, pamatys kažką, pirmiausia, amžiną, nepažįstantį gimimo nei mirties, nei augimo, nei nykimo, ir antra, gražu ne vienu kuo, o kitu bjaurų, ne kažkada, kažkur, kažkam ir p alyginus su kažkuo gražų, o kitu metu, kitoje vietoje, kam kitam ir lyginant su kitu biaurų. Šitas grožis nepasirodys jam nei kaip koks veidas, rankos, ar kita kuri kūno dalis, nei kaip koks žodis ar mokslas, ar koks kitas apibrėžtas pavidalas, gvvenas žemėje ar danguje, ar dar kur nors, — ne: tik grožis kaip toks, savyje vienalytis ir amžinas; visi kiti gražūs daiktai dalyvauja jame tokiu būdu, kad atsiranda ir nyksta, o jis nesidaro nei didesnis, nei mažesnis, ir jokia permaina jo neliečia. Tad jei kas teisingos jaunuoliu meilės dėka pakilo virš įvairių g rožio pavidalų ir pradeda stebėti minėtąjį grožį, tas jau beveik pasiekė tikslą. Kaip tik čia eina tiesus kelias į meilę, ar kas iuo eitu, ar jį kas kitas vestų: pradėjus nuo pavienių grožio apraiškų, nuolat kilti vardan aukštesnio grožio, lyg laiptais lipant nuo vieno gražaus kūno prie dviejų, nuo dviejų — p rie visų, o paskui nuo gražių kūnų prie gražaus gyvenimo būdo, nuo gražaus gyvenimo būdo prie gražių pažinimų, galiausiai, nuo pažinimų prie ano pažinimo, kuris ir yra aukščiausiojo grožio pažinimas — tam, kad galų gale pažintum, kas tai yra grožis" (8, 63—65).

Taigi, kaip matome, ši toli gražu netrumpa citata, aiškinanti reikalo esmę Platono gnoseologijos prasme, pasirodė esanti itin reikalinga ir pateisinama: iš jos turinio kaip tik ir turėjo paaiškėti, kaip šis mąstytojas vaizduojasi pasaulį, visą mus supančią empirinę ir dvasinę tikrovę dermėje su jo įsivaizduojamu neempiriniu — antgamtiniu, transcendentiniu — idėjų pasauliu. Neabejotina, kad šie du pasauliai, arba, tikriau pasakius, dvi jų sudedamosios dalys, yra susijusios tam tikrais priklausomybės santykiais — idėjos, kaip daiktų bei reiškinių idealūs provaizdžiai, bendrybės, ir yra tai, iš ko randasi atskirybės — konkretus, empiriškai suvokiami, jaučiami daiktai bei reiškiniai. Kita vertus, pastaruosius, t. y. daiktus bei reiškinius, Platonas traktuoja tik kaip tam tikrus simbolius, kelio ženklus, paslaptinguosius rašmenis ar panašiai, padedančius žmogui iš tikrųjų susivokti ir suprasti, kas yra tikrosios vertybės, ir ko iš tikrųjų reikėtų siekti. Tokios vertybės ir yra Gėrio, Grožio, Tiesos, Teisingumo ir kitos idėjos. Jų ir reikią siekti gyvenime.

Tokiu pačiu būdu Platono filosofijoje nutiesiami pažinimo takai ir lieptai tarp idėjos ir idealo, jais pagrindžiama ir jo idėjų bei idealų etika.

Žinoma, būtų labai pigu ir paprasta vaizduotis, jog būtent tokių tiltų, kelių ar tik takelių nutiesimu tarp idėjų pasaulio ir daiktų bei reiškinių pasaulio visa Platono filosofija bei etika ir pasibaigtų. Tačiau taip nėra ir, matyt, nė negalėjo būti, kadangi tiek filosofija, tiek ir etika, kaip sudedamoji, t. v. teorinė dorovinės praktikos eksplikacija, pagrindimas, turi užbaigtos koncepcijos, netgi sistemos prasmę bei paskirti tik tuo atveju, jeigu ji kaip nors paaiškina, pagrindžia blogio žemėje, žmonių visuomenėje egzistavimą, numato kelius ir būdus jam įveikti. Ir štai čia reikia pasakyti štai ką: po Sokrato mirties, kai neteisingai kelių niekadėjų apšmeižtas bei įskųstas, Platono mokytojas, bičiulis ir gyvenimo draugas buvo priverstas išgerti cikutos taurę, patsai Platonas vargu ar galėjo pasitenkinti sokratiškąja nuostata, jog blogis esąs tiktai žmonių tamsumo, dorinio neišprusimo, nežinojimo ar neišmanymo, kas yra gėris, padarinys. Kaip tik dėl to, tai, kas tapo gyvenimo pabaiga, tragedija Sokratui, sulaukusiam už savo kilnų dorinamąjį darbą tokio kraupaus įvertinimo, Platonui turėjo pasireikšti ne tik kaip gili dvasinė trauma, netektis, kurią ir taip nelengva išgyventi, bet ir kaip vis gilėjanti intelektualinio pobūdžio krizė, pasireiškusi abejonėmis dėl pagrindinių savo mokytojo nuostatų — kas yra gėris, tiesa, teisingumas, dora, ir kaip juos įgyvendinti. Švietėjiškos, edukacionistinės Sokrato nuostatos dėl gėrio esmės ir prigimties niekaip nesileido suderinamos su konkretaus kasdienio gyvenimo praktika, žmonių grupių, netgi atskirų individų dorinėmis orientacijomis, nuostatomis, interesais ir t. t. Ne žinojimo, kas yra gėris, t. y. ne apšvietos, filosofinio išprusimo stoka daro žmones blogais, o šis tas daugiau. Ieškodamas atsakymo j rūpimus klausimus, Platonas leidžiasi į kelionę po tolimus kraštus — Siciliją, Mažąją Aziją, netgi, kai kas sako, Egiptą ir t. t. Kitų tautų, kraštų, papročių pažinimas, įspūdžiai, bendravimas su apsišvietusiais žmonėmis, filosofais padėjo Platonui geriau susivokti ne tiktai jam rūpimų problemų prasme, bet ir pačiam aprimti, lengviau išgyventi dvasinę krizę, sumaištį ir nuoskaudą dėl taip nenusipelnytos išmintingojo Sokrato, kurį net Delfų orakulas , pitija, paskelbė išmintingiausiu iš visų Graikijoje gyvenančių, lemties.

Sugrįžęs iš kelionių po svečias šalis, Platonas, jau būdamas keturiasdešimtmetis vyras, įkuria Akademija, pavadintą taip dėl to, kad tai buvusi vietovė netoli nuo Atėnų miesto esančios graikų didvyrio Akademo šventyklos. Garsusis Platono veikalas „Valstybė", matyt, kaip tik ir buvo rašomas maždaug tuo pat metu, nes tai kartu ir nenuneigiamas paliudijimas to, kaip pasikeitė Platono pažiūros į jam ir anksčiau rūpėjusius dalykus. Ir pirmiausia tuo, kad dabar Platonas pagrindini dėmesį skiria ne doroviniam asmenybės prusinimui, švietimui, o visuomenei — valstybei, kurią jis jau tapatina su kolektyviniu individu ir kurioje įžvelgia visas būtinas prielaidas, sąlygas ir garantijas, kad žmogus, kaip individas, — ir pirmiausia, žinoma, kaip valstybės pilietis, galėsiąs pakeisti savo prigimtį — tiek fizinę, tiek ir dorovinę.

Apie tai plačiau kaip tik ir bus kalbama sekančiame skyrelyje.

PLATONO „POLITEIA", KAIP IDĖJŲ IR DOROVINIŲ IDEALŲ SINTEZE

Pirmiausia, ką apie šį išskirtinį Platono veikalą reikėtų pasakyti, tai būtent tai, jog „Valstybė" yra visų žinomų socialinių utopijų — tiek nerealizuotų, tiek ir realizuotų, pavyzdžiui, tokių, kaip bolševizmas Rusijoje ar nacizmas Vokietijoje, prosenelė — intelektualinis prototipas. Tiesa, anaiptol ne visos utopijos siekė to paties ar pasirinkdavo būtent tokius kriterijus, priemones tiems savo tikslams pasiekti, tačiau visos jos siekė ir tebesiekia pakeisti žmogų, jo prigimtį, padaryti jį priemone jiems realizuoti. Todėl kažin ar bus perdėta kartu pasakant, kad jeigu ne ši Platono utopija, susidedanti iš dešimties knygų, vargu ir ar patsai mąstytojas būtų taip plačiai žinomas, studijuojamas, keltų per ištisus šimtmečius tokį neblėstantį interesą, domėjimąsi juo, jo kūryba.

Platono pasirinktasis kelias kaip pagerinti žmogaus prigimtį, tikriau pasakius — priartinti ją prie įsivaizduojamo tobulų ir nekintamų idėjų pasaulio, prie transcendento, — šis kelias iš esmės atitinka ontoetinei tikrovės sampratai budingus ir netgi būtinus vaizdinius. Prie šių vaizdinių pirmiausia, kaip minėta, visada tradiciškai priskiriama ir ontoetinė Gėrio idėja, t. y. tokia jo samprata, kuria pats Platonas išskaido į sudedamąsias dalis — dorybių skalę, arba hierarchiją, kurią sudaro šios didžiosios platoniškosios vertybės: išmintingumas, arba protingumas, vyriškumas, drąsa, arba narsumas, ir ištvermingumas.

Platono valstybė konstruojama atsižvelgiant į šias žmonių prigimties ontoetines ypatybes, savybes, kurias jie, pasak mąstytojo, kaip tik ir paveldi iš gamtos, arba — kas šiuo atveju yra tas pat — iš Idėjų pasaulio, transcendento. Tiesa, Platonas savo socialinėje — ontoetinėje utopijoje minėtąsias žmogaus dvasios ypatybes, paveldėtas iš aukščiau, įvardija žymiai poetiškiau , vaizdingiau ir patraukliau: kaip aukso, sidabro ir vario kiekį kiekvieno iš mūsų sieloje. Didelį kiekį ,,aukso" turinti siela, žmogus, kurio kūne ji apsigyveno, kitaip sakant, — personifikuota idėja, pasižymi dideliu protu, dvasios, interesų taurumu, platumu ir pan. Jis — išminčius ir filosofas, gebantis mąstyti ir suvokti, išsiaiškinti sudėtingiausius dalykus, spręsti filosofines pažinimo, būties sąrangos problemas ir t. t. Jam mažiausiai rūpi tai, Ne veltui tu ilgai Tai visai suprantama, — tariau. — Bet vis dėlto paklau
syk ir mito pabaigos. Nors jūs, valstybės piliečiai, visi esate
broliai — sakysiu jiems, tęsdamas mitą, — bet dievas, lipdyda
mas tuos iš jūsų, kurie bus tinkami valdyti, įmaišė aukso, to
dėl jie yra vertingiausi; lipdydamas jų padėjėjus, jis įmaišė
sidabro, o žemdirbius ir įvairius amatininkus — geležies ir
vario. Jūs visi esate giminingi, bet vaikus dažniausiai gimdote
panašius į save, nors gali atsitikti, kad iš aukso gims sidabro vaikas, o iš sidabro — auksinis; panašiai ir kitais atvejais. Iš valdovų dievas visų pirma ir, svarbiausia, reikalauja, kad kaip tik čia jie būtų šaunūs sargybiniai ir nieko taip uoliai nesaugotų, kaip savo palikuonis, ir žiūrėtų, kokio metalo priemaišų yra jų vaikų sieloje; kad, jeigu vaikas gims su geležies ar vario priemaišomis, jokiu būdu jo negailėtų, o atsižvelgtų j jo prigimtį ir padarytų iš jo amatininką arba žemdirbį; o jeigu gims vaikas su aukso arba sidabro priemaiša, tai reikia pagarbiai pervesti jį į sargybinius arba padėjėjus. Juk buvo išpranašauta, kad valstybė pražus, kai ją saugos geležinis arba varinis sargybinis. Sakyk, kaip priversti patikėti šiuo mitu? — Dabartinių žmonių tuo neįtikinsi, — atsakė Glaukonas, — bet šilai galima įdiegti jų sūnums ir vėlesnėms kartoms" (9, 131 — 132).

Platono utopijoje kitaip negu visose vėlesnėse, tarp jų ir K. Markso, socialinių visuomenės sluoksnių stratifikacija grindžiama ne vadinamuoju „klasiniu" principu, o būtent d o r in i u. Tačiau ir šis principas jau gerokai nutolintas nuo to dorovės supratimo, kuris buvo būdingas Sokratui. Kaip skaitytojas jau bus pastebėjęs, dorinis švietimas čia jau bandomas pakeisti tokiais mistiniais vaizdiniais kaip auksinė, sidabrinė ar geležinė bei varinė žmogaus prigimtis, kad visa tai ateiną ne su doriniu ugdymu, o su krauju, iš Dievo malonės, žemės gelmių ir t. t. Kartu kuo toliau, tuo labiau Platonas į pirmą planą iškelia ne įtikinėjimą, o muštrą, prievartinį tam tikrų elgesio normų, stereotipų diegimą. Tačiau netgi ir čia jo tikėjimas žmogaus prigimties radikalaus pakeitimo galimybėmis vis dėlto yra tik labai apytikris. Dėl to Platono utopijoje propaguojamas aukštųjų visuomenės sluoksnių — valstybės valdovų ir sargų — žmonų bei vaikų bendrumas, draudimas turėti bet kokią nuosavybę ir pan. „Juk sakėme, kad sargybiniai negalės turėti nei nuosavų namų, nei žemės, nei jokio turto, jie gaus maistą iš kitų piliečių kaip atlyginimą už sargybę ir viskuo naudosis bendrai, nes jie turi būti tikri sargybiniai" (9, 188).

Maža to, Platonas savo valstybėje anaiptol nesibodi diegti ir tokias nuostatas kaip prievartinis žmonių rasės gerinimas specialiai kryžminant aukštųjų sluoksnių atstovus, palygindamas tai su veislinių galvijų ar šunų veislės gerinimo būdais ir t. t.

Visa tai, kaip, beje, ir Platono kategoriškas nusistatymas prieš poetus — ypač lyrikus, bei muzikantus, kurie visi kartu silpniną jo utopinės valstybės žmonių dvasią savo ašaringomis eilėmis ar melodijomis, vienokiu ar kitokiu būdu, pretekstu, ir iš tikrųjų buvo pritaikoma tiek bolševizmo, tiek ir fašizmo ideologų bei praktikų.

Platono utopijos soldafoniškumas, kareivinių muštras bei bandymai visa tai pateisinti kažkokiais utopiniais tikslais bei reikalavimais visada kėlė šiurpą daugelio humanistiškai nusiteikusių Vakarų visuomenių intelektualų tarpe. Ypač tai, beje, pasakytina apie vieną iš geriausių XX a. filosofų ir mąstytojų, kažkada, jaunystėje, besidomėjusių marksizmu, — K. Poperį (Popper, 1902—1994), kuris, kaip žinoma, laikė Platoną vienu iš pagrindinių bet kurio totalitarizmo, demokratijos, „atviros" visuomenės priešų. Poperio kaltinimai Platonui, be abejo, teisingi ir pagrįsti, tačiau vis dėlto vargu ar galima sutikti su tokiu kategorišku šio mąstytojo nusistatymu Platono filosofijos atžvilgiu, vertinant ją kaip sąmoningą konstruktą, nukreiptą pirmiausia prieš demokratiją, t. y. „atvirąją" visuomenę.

Platono žavėjimąsi filosofija ir filosofais K. Poperis suabsoliutina tvirtindamas, kad tai — nei daugiau, nei mažiau, kaip tik Platono reikalavimas „įtvirtinti mokslininkų valdžią — sofokratiją, jeigu taip galima išsireikšti" (13, I, 186).

Tuo tarpu tiesa yra tik tai, kad Platonas, remdamasis asmenine patirtimi ir spręsdamas tik pagal tai, ką jis regėjo Atėnuose ir ypač ką žinojo apie graikų filosofų gyvenimo būdą, interesus, dorumą, valdžios troškimą, materialinių vertybių kultą ir t. t., vertė jį manyti, jog filosofai (ypač tai pasakytina apie Sokratą ir jo aplinką) iš tikrųjų yra doresni, kuklesni ir pan. Su minėtuoju įsitikinimu galima būtų susieti, pavyzdžiui, kad ir šį Platono pareiškimą: ,,— Kol valstybėse nekaraliaus filosofai arba vadinamieji dabartiniai karaliai ir valdovai netaps tikrais ir rimtais filosofais, kol valstybinė valdžia ir filosofija nesusilies į viena ir kol iš valdžios nebus prievarta pašalinti tie žmonės — o jų daug, — kurie iš prigimties linksta tik į viena kurį iš tų dalykų, tol, mielas Glaukonai, nebus galo valstybių vargams, tol toji valstybės santvarka, kurią nusakėme žodžiais, žmonių giminei bus nepasiekiama ir neišvys dienos šviesos" (9, 200).

Tiesa, Platonas neigiamai atsiliepia ir apie demokratiją, kurią jis, pavyzdžiui, laiko tokia politine santvarka, visuomenės valdymo forma, kur „valdžią paima nevykę vyno pilstytojai", kurių dėka „valstybė per daug apsvaigsta nuo neatmieštos laisvės, o valdovus, jeigu jie nepakankamai nuolaidūs ir neduoda visiškos laisvės, apkaltina ir baudžia kaip nusikaltėlius ir oligarchus" (9, 299). Nė kiek ne geriau mąstytojas atsiliepia ir apie oligarchiją, kurią pražudęs turto troškimas, nes būtent tai oligarchijoje iškeliama kaip „galutinis tikslas". Tą pati Platonas kalba ir apie tironiją, kildindamas ją iš demokratijos — ir ši pastaroji demokratijos savybė, Platono nuomone, ir esanti pati nepriimtiniausia ir nemaloniausia. Dar daugiau: kad Platonas niekada nesižavėjo nei oligarchija, nei — tuo labiau — tironija, kuo aiškiausiai parodo jo Septintasis laiškas, kurio ištrauką čia ir pacituosiu: „Atsitiko taip, kad keletą jų (t. y. keletą iš vadinamųjų Trisdešimties tironų.— J. B.) aš pažinojau, ir jie buvo mano giminės; jie tuojau pat paragino mane dalyvauti valstybės reikaluose, nes man tai neva pridera. Nors buvau jaunas, tačiau nesileidau suviliojamas. Anksčiau tikėjausi, jog jie valdys valstybę taip, kad vietoj neteisybės įsigalės teisingumas ir tvarka, ir su didžiuliu susidomėjimu sekiau, ką jie darys. Bet kadangi pamačiau, kaip tie žmonės per trumpą laiką senąją santvarką paskelbė esant auksinę, be to, dar senyvą vyrą Sokratą, su kuriuo draugavau ir kurį neabejodamas laikiau pačiu teisingiausiu iš tuomet gyvenusių žmonių, ištrėmė kartu su kitais piliečiais grasindami nubausti mirties bausme, jeigu jis nori to ar nenori, nedalyvaus jų veiksmuose, — tik jis jų nepaklausė ir geriau atsidūrė mirtino pavojaus akivaizdoje, negu prisidėjo prie jų nusikalstamų darbų, — ir kadangi aš šiam dalykui, kaip ir kitiems panašiems dalykams teikiau didelę reikšmę, tai labai pasipiktinau tuo, kas vyko, ir pats pasitraukiau nuo tuometinės blogos valdžios" (3, 31).

Taigi, kaip matome, Platonui gera tik ta santvarka, kurioje valstybė darosi panaši į vieningą, nedalomą, sveiką organizmą: — „Bet mes sutarėme, kad valstybei tai yra didžiausias gėris — gerai sutvarkytą valstybę mes prilyginome kūnui, kurio negalavimus ar sveikatą lemia jo dalių būklė" (9, 188).

Deja, kaip žinoma, Platonui teko didžiai nuliūsti ir dėl jo taip kruopščiai konstruotos utopijos — Politeios — tiek poli-linių, tiek ir socialinių įgyvendinimo perspektyvų. Tuo jį ypač Įtikino mėginimai perauklėti Sirakūzų tironą Dionisijų I-ąjį, lygiai kaip ir jo sūnų Dionisijų Il-ąjį. Pastarasis netgi parduoda senyvą filosofą vergų turguje, kur, kaip minėjau, jį išperka filosofas Anikeris Kirenietis. Ir nors ir ši Platono iniciatyva — bandyti perauklėti, apšviesti tironus bei monarchus — irgi susilaukė populiarumo, pavyzdžiui, kad ir prancūzu šviečiamosios epochos žymiausių veikėjų iniciatyva, — puolusių taip gerinti XVIII a. Europos monarchų dorovinę ir socialinę prigimtį, — pačiam Platonui po visų jo nepavykusių eksperimentų beliko tik konstatuoti: „tu kalbi apie valstybę, kurios santvarką ką tik aptarėme; ji gyvuoja tik mūšų kalbose, nes niekur pasaulyje, mano nuomone, jos nėra.

— Bet, — tariau, — galbūt danguje yra jos pavyzdys. Kas nors, žiūrėdamas į jį, susimąstys, kaip sutvarkyti savo valstybę. Nesvarbu, ar tokia valstybė kur nors yra, ar ji bus. Tik šitokios valstybės reikalais užsiimtų šis žmogus — jokios kitos. — Taip ir turi būti" (9, 337).

Taigi paskutinieji Platono „Valstybės" devintosios knygos pabaigos žodžiai gali būti vertinami ir kaip liūdnas paties m ąstytojo konstatavimas, kad jo gyvenamoji epocha nesudarė sąlygų ar prielaidų idealiajai valstybei realizuotis, vadinasi, sujungti Valstybės „idėją" ten, danguje, idėjų pasaulyje egzis-t uojantį josios prototipą su žemiškuoju, t. y. paties Platono sukonstruotu jos atvaizdu, ir kaip įpareigojimas ateities kartoms — atkakliausiai šito siekti. Dvidešimtasis amžius šį Platono pageidavimą, kaip atrodo, su kaupu bus įvykdęs!

Dešimtoji to paties veikalo — Platono „Valstybės" — knyga labai skiriasi nuo ankstesniųjų ne tik tuo, kad čia žymiai daugiau, plačiau ir išsamiau kalbama apie „idėjas" — daiktų ir reiškinių dangiškuosius, antgamtinius provaizdžius, prototipus, bet ir tuo, kad visa tai vis labiau įgauna transcendentinių — jau nebe „idėjų", o būtybių, gyvenančių transcendente, bruožų. Taip, pavyzdžiui, atsiranda Dievo, arba Demiurgo, kaip visų daiktų dangiškojo gamintojo vaizdinys. Galiausiai ir pati „sielos" sąvoka, ir tai, kas jai, kaip sampratai, būdinga, įgauna visą savo reljefingumą: — „O kad siela yra nemirtinga, rodo ir ką tik mūsų pateikti įrodymai, ir daugelis kitų" (9, 359). Vadinasi, sielos nemirtingumas jau niekaip negali būti tapatinamas su „idėjos" nemirtingumu. Kiekviena iš sielų gyvena arba transcendente, arba čia, žemėje, įgavusios tam tikrus „kūniškuosius" pavidalus. Tuo mes kaip tiktai ir galime įsitikinti dešimtojoje „Valstybės" knygoje pasiskaitę mitą, arba pasakojimą apie „šaunųjį vyrą Erą" — jo nuotykius pomirtiniame pasaulyje.

Tačiau prieš tai būtina pabrėžti dar vieną momentą: kartu su „šauniojo vyro Ero" pasakojimais apie pomirtinį pasaulį — sielų keliavimus ir persikūnijimus, arba metempsichozę, reinkarnacijas, — pakinta ir Platono ontoetinis tikrovės modelis. Platonas tuo ne tiktai maksimaliai nutolsta nuo pradinio, sokratiškojo, dorovės esmės bei prigimties supratimo, bet ir nuo savo paties susikonstruoto idėjų pasaulio modelio, kadangi dabar jį jau užpildo ne daiktų ar reiškinių transcendentalūs provaizdžiai, o būtybės — Dievas ir sielos, kurie kaip tiktai maksimaliai ir priartina Platono filosofiją ir etiką prie religinei filosofijai ir etikai būdingų gėrio ir blogio vaizdinių.

Ir tai suprantama: juk nepasisekus savo valstybės idėja sudominti nė vieno iš tironų tiek Sicilijoje, tiek ir pačioje Eladoje, — bent jau tiek, kad leistųsi pagal filosofo norą perauklėjami, Platonas kartu tarsi prisipažįsta, jog ir Gėrio idėjos žemėje pagal utopinį jo „Politeios", arba Valstybės, modelį jam taip pat nepavyko realizuoti, įgyvendinti. Taigi ir idėjos bei idealo sąjunga, kurią jis tikėjosi pasiekti, sukonstravęs ir įgyvendinęs šį savo utopinį valstybės projektą, taip pat liko nerealizuota. O juk ši sąjunga, kaip minėta, ir buvo grindžiama mistine kiekvieno konkretaus žmogaus priklausomybe vienam iš tipų, atitinkančių prigimtinę jo sielos ypatybę — auksinę valdovų filosofų; sidabrinę — karių ir prižiūrėtojų; ir geležinę — žemdirbių bei amatininkų. Todėl dabar Platonas ir vėl yra priverstas keisti savo dorovės sampratos supratimą — onioetinio tikrovės vaizdinio paradigmą.

ATPILDO, ARBA RETRIBUCIONISTINĖ, IDĖJA PLATONO ETIKOJE

Vėlyvojo laikotarpio Platono filosofinei kūrybai — jo ontoetinei tikrovės koncepcijai — ypač būdinga būtent jau ne edukacionistinė , kaip Sokratui, o retribucionistinė (angl. retribu-t ion — atpildas. — J. B.) dorovės samprata. Gėrį ir blogį mąstytojas čia jau vienareikšmiškai supranta ir traktuoja tik šiuo požiūriu. Karčios gyvenimo patirties pamokytas, filosofas, jau ir kaip mąstytojas, ir kaip žmogus, ima suvokti, jog kitokių priemonių, išskyrus baimę, pagerinti dorinei žmogaus prigimčiai tiesiog nėra. Tiesa, jam vis dar tebėra būdingas vertybinis pasaulio, tikrovės, kaip visumos, supratimas bei traktavimas. „Tačiau graikiškas žodis arete (lotyniškai „virtus"), — pažymi K. Rickevičiūtė, — kurį čia verčiame dorybe, galėtų dar reikšti gerumą, tinkamumą arba net tai, kas apibūdina dalyko esmę" (10, 105).

Tai štai: Platonas, kaip pats tikrasis Antikos laikų graikų mąstytojas, pasirodė esąs nepajėgus įveikti visai to laikotarpio filosofinio mąstymo apie tikrovę — kosmosą, universalumą — tradicijai būdingo jos vaizdavimosi — kaip gėrio, grožio, tiesos ir teisingumo sintezės. Belieka tik priminti, kad netgi sen. gr. kalbos žodžiai „kosmos" ir „kosmetika" yra tos pačios šaknies sąvokos ir reiškia pirmiausia būtent grožį, darnumą, karolius (žvaigždžių vėrinį, koljė — Paukščių tako analogijų prasme). Blogis šia prasme — tai ir grožio bei darnumo negacija, neigimas, kurio tiesiog neįmanoma suderinti su pačia kosmoso, universumo, būties sąvoka. Vadinasi, jis, t.y. blogis, yra arba atsitiktinis, tik žmonių giminei būdingas reiškinys,— tuo paaiškinamas ir atkakliausias Platono siekis šį blogį įveikti, neutralizuoti kaip socialinį principą savo „Valstybėje", arba, kaip teigia A. Lozuraitis, „tai reiškė, kad visatos sąrangoje ir blogiui priklauso tam tikra vieta, kad ir jis yra aktyvi jėga, su kuria žmogus turi skaitytis" (6, 117). Pastaruoju atveju, t. y. jeigu Blogis yra visatos, arba universumo, atributas, griūna ir visa graikų pasaulio — kaip gražaus ir protingo — samprata. Tačiau kadangi tokia pasaulio — kaip Gėrio ir Blogio — pradų sąveikos samprata Antikai dar nebuvo būdinga ir suklestėjo tiktai atsiradus krikščionybei, kaip religijai, o vėliau — ir kaip krikščioniškajai filosofijai bei pasaulėžiūrai, tai ir Platono siūloma Blogio sprendimo problema anaiptol nėra viduramžiška, nors kai kuo ir labai į ją panaši.

Taigi pasižiūrėkime, ką apie anapusinį pasaulį mums papasakojo šaunusis Eras, kuris, kaip žinoma, „žuvo kovos lauke; po dešimties dienų, kai buvo laidojami jau sugedę lavonai, Erą rado visiškai sveiką. Iš mūšio lauko jį nugabeno į namus, ir štai dvyliktą dieną, kai jį rengėsi laidoti, jau gulėdamas ant laužo, jis atgijo, o atgijęs papasakojo, ką buvo tenai matęs. Jis sakė, kad jo siela, kai tik ji išėjusi iš kūno, kartu su kitomis sielomis atvykusi į kažkokią nuostabią vietą. Žemėje ten vienas šalia kito žiojėję du plyšiai, o priešais juos, danguje, irgi du. Tarp jų sėdėję teisėjai. Kai tik jie padarydavę nuosprendį, teisingiems žmonėms liepdavę eiti keliu į dešinę ir aukštyn į dangų ir užkabindavę jiems iš priekio ant kaklo lentelę su nuosprendžiu, o neteisingiems įsakydavę eiti į kairę ir žemyn ir užkabindavę jiems ant nugaros lentelę, kurioje būdavę surašyti visi jų nedori darbai. Kai priėjęs Eras, teisėjai pasakę, kad jis turėsiąs būti pasiuntiniu žmonėms ir pranešti jiems visa, ką čia matė, ir liepę jam atidžiai stebėti ir klausyti. Jis ten matęs, kaip sielos, gavusios nuosprendį, nueidavusios į du plyšius — vieną dangaus, kitą — žemės, o per kitus du ateidavusios — vienos iškildavusios iš žemės, nuvargusios ir apsinešusios dulkėmis, o kitos nužengdavusios iš dangaus švarios. Atrodę, jog visos sielos grįždavusios iš ilgos kelionės; jos mielai įsikurdavusios pievoje, panašiai kaip žmonės švenčių metu. Kurios buvusios pažįstamos, sveikindavusios ir klausinėjusios atėjusių iš žemės, kaip ten, žemėje, o nusileidusių iš dangaus — kaip ten, danguje. Vienos pasakojusios verkdamos ir aimanuodamos, prisiminusios, kiek visko turėjusios iškęsti ir ką mačiusios, keliaudamos po žeme — ta kelionė trunkanti tūkstantį metų, — o kitos, nusileidusios iš dangaus, pasakojusios apie didžiausią palaimą ir neapsakomo grožio reginį. Prireiktų daug laiko, Glaukonai, jei norėčiau viską papasakoti. Svarbiausia, pasak Ero, buvę štai kas: už kiekvieną kam nors padarytą skriaudą nedorėliai buvo baudžiami dešimteriopai — bausmė trunkanti šimtą metų, nes liek tęsiasi žmogaus gyvenimas, — kad už kiekvieną nusikaltimą tektų atkentėti dešimteriopai. Pavyzdžiui, jei kas nužudė daug žmonių ar išdavė valst ybę arba kariuomenę ir dėl jo kaltes daugelis pateko į vergiją, ar šiaip yra kaltas dėl kokios nelaimės, už kiekvieną nusikaltimą turi atkentėti dešimteriopas kančias. O tiems, kurie darė gerus darbus, buvo teisingi ir dori, atlyginama pagal nuopelnus. Ką Eras pasakojo apie vaikus, kurie mirė tik gimę, neverta minėti. Jis taip pat pasakojo, kad tiems, kurie negerbę dievų ir gimdytojų, ir savižudžiams buvusios skiriamos dar sunkesnės bausmės [...].

Tarp kitų baisių reginių mes matėme ir tokį: kai, patyrę daugybę kančių, buvome jau arti angos ir rengėmės išlipti, staiga pamatėme Ardiėją kartu su kitais — dauguma jų buvo tironai, o iš paprastų žmonių — tik didžiausi nusikaltėliai. Jie jau norėjo išlipti, bet anga jų neleido: kai tik kuris nors iš tų piktadarių, nepataisomų dėl savo prigimties arba dar per mažai nubaustų, mėgindavo išlipti, anga pradėdavo staugti. Tada šalia stovėję laukiniai ugninio veido vyrai, išgirdę staugimą, kai kuriuos iš jų pagriebė ir nuvedė šalin, o Ardiėjui ir kitiems supančiojo kojas, užnėrė ant kaklo kilpas, nulupo odą ir nuvilko pakele per aštrius spyglius, o visiems sutiktiesiems aiškino, už kokius nusikaltimus juos šitaip kankino, ir sakė numesią juos į Tartarą" (9, 363—365).

Suprantama, kad čia nėra nei vietos, nei reikalo atpasakoti visas Platono (o gal Dantės?) pragaro baisybes. Svarbiausia čia ir būtų tai, kad Platonas iš tikrųjų bando keisti gėrio ir blogio ontinę sandarą, jų prigimtį, o kartu — ir pačią dorovės sampratą. Dangus ir pragaras, arba Tartaras, pagal šią koncepciją tarsi patys apsivalo nuo niekadėjų, nuo blogio apskritai. „Dorybė, — tvirtinama toliau tame pačiame Ero pasakojime, — nėra kieno nors nuosavybė: ją gerbdamas arba jos negerbdamas, kiekvienas daugiau ar mažiau prie jos priartės. Kiekvienas yra atsakingas už savo pasirinkimą — dievas čia nekaltas" (9, 366).

Taigi, kaip matome, Platonas taip pat yra ir vienas iš teodicėjos kūrėjų — jos teoretikų. Ir jam tai, ko gero, ir iš tikrų jų pavyktų apginti gerojo ir teisingojo Dievo vardą, tačiau yra ir vienas „bet"! Ir štai šis „bet" kaip tik ir griauna visą naująją, t.y. retribucionistinę, arba atpildo, Platono kuriamą dorovės koncepciją. Prisiminkime tą nežymiai šmėstelėjusią pastabą, pasakytą šaunaus vyro Ero, kai jis atsisako kalbėti apie tai, kas atsitinką su anksti mirusių kūdikių sielomis. Kūdikiai, be abejo, nekalti ir juos bausti už blogus darbus, lygiai kaip ir laiminti — už gerus, tiesiog neįmanoma. Todėl jiems, tiesą sakant, nieko ir neatsitinka, išskyrus tai, kas jau atsitiko — kad jie mirė taip kiek nors ilgėliau ir nepagyvenę žemėje.

Ir štai čia kaip tiktai ir iškyla ontinio blogio problema visa savo apimtimi ir turiniu. Blogų darbų nėra, o blogis — kaip aklas gamtiškasis atsitiktinumas, kaip absurdas ar akla neišvengiamybė — vis dėlto egzistuoja. Todėl natūralu klausti, kodėl tai egzistuoja — gamtos katastrofos, ligos, karai, kuriuose žūsta daugybė ir nekaltų žmonių, ir vaikų, ir senelių. O ir apskritai, kaip filosofiškai paaiškinti tą pasaulio netobulumą — kintamumą, nepastovumą, senėjimą ir t.t. Ypač būtų įdomu patirti, kaip šią problemą savo ontoetinėje koncepcijoje sprendžia Platonas.

Gėris, kaip matėme, traktuojamas vien tik doroviniu aspektu, į minėtuosius klausimus neatsako: juk neprotinga būtų teigti, kad ką tik gimęs kūdikis dėl kažkurių priežasčių — ligos, nelaimės, atsitiktinumo padiktuotos, ir vėl turi mirti, ir kad ši mirtis yra gėris — tiek jam, tiek ir jo tėvams ir pan. Tiesa, reinkarnacijos, metempsichozės koncepcija, kuria kaip tik ir grindžiamas visas „šaunaus vyro Ero" pasakojimas apie matytuosius pomirtiniame pasaulyje dalykus, bent iš dalies paaiškina, kaip ir kokiu būdu keliaujančios į šį pasaulį ir sugrįžtančios iš jo sielos kaupia tam tikrą dorovinę patirtį. Tačiau ir iš šio pasakojimo aiškėja, kad ne visos tą geba ar nori daryti, juoba, kaip teigia pats Platonas, esama ir tiesiog nepataisomų prigimčių — vieną iš jų — siaubingąjį tironą, tėvažudį ir savo vyresniojo brolio žudiką Ardiėją — jau matėme ir patyrėme, kas su juo atsitiko.

Taigi ar vienaip, ar antraip šią problemą traktuosime, blogio — ir ne tik dorovinio, socialinio, bet ir gamtiškojo, — problema, vis viena lieka iki galo, bent jau patenkinamai, neišspręsta.

Tą, matyt, bus supratęs ir pats Platonas. Kaip tik dėl to jo vėlyvojo laikotarpio kūriniuose tiek daug dėmesio skiriama būtent kosminei pasaulio, universumo sąrangos analizei. Ypač tai pasakytina apie tokius jo dialogus kaip „Timajas", kuriame labai plačiai supažindinama su tuo, kaip ir kokį Platonas vaizduojasi kosmosą.

Neturint galimybės čia, šiame darbe, išdėstyti šią Platono kosmoso koncepciją ištisai, belieka tik apsiriboti trumpa apibendrinamojo pobūdžio santrauka. Tačiau ir iš šio atpasakojimo skaitytojui turi būti aišku, kad Platonas kosmosą suprato ir konstravo savo filosofinėje sistemoje skirtingai, negu tai darė ar bandė daryti daugelis ikisokratikų, nors ir apie jų vaizdinius kosmine tematika galime spręsti tik labai fragmentiškai, kadangi ištisai nė vieno iš rašiusiųjų ,,apie gamtą" kūrinių neišliko.

Platono kosmosas — tai absoliučiai autarkiška, nuo nieko nepriklausoma sistema, amžinas ir nekintamas, kadangi nė viena iš savo savybių jis nėra susijęs su dar kuo nors, kas būtų šalia kosmoso. Priešingu atveju — jis būtų ne tik pažeidžiamas, bet ir neamžinas. Kaip tik dėl to visa savo sąranga jis yra sutvarkytas taip, kad šalia jo nebūtų ir negalėtų būti absoliučiai nieko: visa išplaukia iš jo autarkiškos, uždaros sistemos ir visa į ją ir vėl sugrįžta. Todėl kosmosas yra ne tiktai absoliučiai gyvas ir tobulas kūnas, bet ir pasaulinė siela, protas ir t. t. Štai kaip visa tai vaizduojasi pats Platonas: „Suprantama, kad šios Visatos gimdytoją ir kūrėją ne taip paprasta surasti, net jeigu jį mes ir surastume, apie tai nebūtų galima visiems pasakoti. Ir vis dėlto suformuluokime dar vieną klausimą, liečiantį kosmosą: į kokį prototipą orientavosi tas, kuris jį sukūrė, — į adekvatų sau ir nekintamą, ar į iš kažko atsiradusi? — Jeigu kosmosas tobulas, o jo kūrėjas (Demiurgas. — J. B.), taurus, tuomet aišku, kad jis orientavosi į tai, kas amžina; jeigu reikalas klostėsi kitaip, apie ką ir kalbėti nederėtų, vadinasi, jis orientavosi j tai, kas jau yra atsiradęs" (12, 4, 432—433). Taigi toliau vėl tęsiama Demiurgo pateisinimo ar išteisinimo dėl tokio pasaulio, koks jis yra, linija — platoniškoji teodicėja. „Pasiaiškinkime, — ragina Timajas, — dėl kurių priežasčių visa, kas egzistuoja, ir šią Visatą sukūrė tas, kas tai sukūrė. Jis buvo geras, o tas, kuris geras, niekada ir jokiame reikale nejaučia pavydo. Būdamas nesavanaudiškas, jis panorėjo, kad ir daiktai taptų kiek tai įmanoma panašūs į jį patį". Žodžiu, „Neįmanoma šiandien ir buvo neįmanoma nuo seniausių laikų manyti, kad tas, kuris yra Aukščiausiasis Gėris, sukurtų kažką, kas nebūtų tobula [...]" (12, 4, 434).

Taigi atsakymą į mums rūpimą klausimą, kodėl vis dėlto pasaulyje — nors ir tobuliausiame iš visų įmanomų, kaip pasakys vėliau G. V. Leibnicas (Leibniz, 1646 — 1716), egzistuoja blogis, — nėra lengva surasti ir Platono dialoguose, kadangi ir jis užsiima komplimentų sakymu Demiurgui, visatos kūrėjui.

Tačiau atsakymą vis dėlto įmanoma surasti. Ir šis atsakymas, kaip atrodo, slypi Platono Idėjų pasaulyje, pačioje jų sampratoje, tikriau pasakius, jų tarpusavio sąveikoje su tuo, kas dar ir iki Platono buvo suprantama kaip būtis ir nebūtis.

Antikos filosofija yra sukūrusi ir paleidusi į apyvartą dvi pagrindines filosofijos sąvokas, tapusias ilgaamže filosofinio mąstymo apie pasaulį, universumą, visą tikrovę tradicija; šios sąvokos — tai „on tos" (sen. gr. kalboje reiškianti „visa tar, t. y. tai, kas egzistuoja), arba ,,būties", ir ,,me on", arba „nebūties" — samprata.

Tai štai: Platono idėjų teorijoje empiriškai egzistuojantys daiktai bei reiškiniai, arba „visa tai", kas jutimiškai suvokiama, atsiranda iš idealiųjų savo provaizdžių, Idėjų pasaulio, pastarosioms susidūrus su tuo, kas yra „me on", arba — grynoji nebūtis. Grynoji nebūtis yra absoliuti priešprieša to, kas apibrėžiama kaip grynoji būtis. Vadinasi, jeigu Idėjos yra grynoji būtis, tai jų materialūs atvaizdai, atsirandą iš sąveikos su grynąja nebūtimi, arba „materija", ir pasireiškia kaip idėjos daugybiškumo arba multiplikacijos procesas. Taip, pavyzdžiui, grynajai būčiai atstovaujanti Valstybės idėja žemėje, susilietusi su grynąja nebūtimi, išsiskaido į daugybę mažų valstybių ir valstybėlių, o, sakykime, Lovos arba Katės idėja — į daugybę savo empirinių pavidalų bei atitikmenų, tik, deja, jau nei tobulų, nei amžinų...

Pažymėtina, kad patsai grynosios būties sąveikos su grynąja nebūtimi momentas Platono netgi įvardijamas kaip chora (xopa), t. y. kaip tai, kas atsitinka tam tikru laiku ir tam tikroje erdvėje (5, 104). „Taip materija tampa blogio skleidėja" — pabrėžia V. Sezemanas (11, 235). „Tai perima Aristotelis; čionai slypi ir vienas iš neoplatonizmo išeities taškų. Ir visur, kur tik vėliau filosofijoje pasireiškia Platono įtaka, etinį mąstymą apibūdinančia savybe tampa blogio ir materijos sąvokų sujungimas" (11, 235).

Papildant V. Sezemano mintį, beje, galima tarti, jog lygiai taip pat atsitinka ir su Platono sukonstruota pasaulinės sielos idėja, kurią plačiai kultivavo, naudojosi bei plėtojo, pavyzdžiui, kad ir stoikai (7). Žodžiu, kad ir ką manytume apie Platono kūrybinį palikimą, filosofijos istorijos ir ypač — etikos raidos kontekste, jis iš tikrųjų buvo tikras dievų numylėtinis: išliko ne tik visi ar beveik visi jo kūriniai, bet ir daugelis jo idėjų tapo pasaulinės filosofijos istorijos turiniu, karštos polemikos, diskusijų objektu.

Antrasis variantas, kurį tiek filosofijos, tiek ir etikos raidai yra pasiūlęs didysis Platono mokinys Aristotelis, išplaukia jau ne iš ontoetinių tikrovės vaizdinių, o iš žymiai griežtesnės mokslinės tikrovės sampratos, jos supozicijos, tačiau, kaip visai pagrįstai nurodo L. Anilionytė, „Aristotelio etika iš esmės yra dorybių bei ydų išskaičiavimo etika, joje nėra filosofinės gyvybės" (2, 10).

PABAIGA

Platono kūrybinio palikimo analizė, manyčiau, pakankamai jukinamai parodė ir atskleidė, koks tai sunkus ir sudėtingas darbas. Ir svarbiausia — niekada nesi visiškai tikras, kad tai \ienintelė teisinga mąstytojo filosofinių pažiūrų, koncepcijos interpretacija.

Kita vertus, matyt, taip ir turi būti, nes juk vadinamosios „šimtaprocentinės" tiesos greitai tampa niekam neįdomios, kadangi paverčiamos mąstymo kanonais, dogmomis, formulėmis, užkeikimais, kaip kad dar taip neseniai buvo atsitikę su marksizmu. O juk nėra efektyvesnio būdo numarinti filosofinę mintį ar kurio nors mąstytojo kūrybinį palikime, domėjimąsi juo, kaip jo tekstų pavertimas kanonu — šventaisiais rašmenimis, apreiškimu.

Taigi turime tarti, kad ir čia Platonui labai pasisekė: jis niekada nebuvo sudogmatintas, vadinasi, ir pakankamai įdomus, nors taip iki galo ir neperprastas visoms po jo sekusioms mąstytojų ir filosofijos istorijos tyrinėtojų kartoms. Etikams jis pirmiausia įdomus tuo, kad nuo jo etinės koncepcijos prasideda daugiaamžė dorovės ontologizacijos tradicija — ontoetinė tradicija filosofijos istorijoje, kurios vienas iš variantų ir yra platonizmas. Maža to. Platoną tenka laikyti vienu iš pirmųjų filosofų, kuris padėjo pamatus religinei etikai. Religinės etikos ypatybė, nepaisant didelės jos koncepcijų įvairovės, yra ta, kad, kaip pabrėžia M. Eliadė (Eliade, 1907—1986), — „Religingam žmogui esmė visada ankstesnė negu kad egzistavimas. Ir tai vienodai reikšminga tiek „primityvių", tiek Rytų visuomenių atstovui, tiek žydui, tiek krikščioniui, tiek ir musulmonui" (14, 98).

Platonas tai ir įtvirtina savo ontoetine filosofine koncepcija.