Opią ir rimtą savižudybės problemą šiandien visame pasaulyje svarsto psichologai ir teologai, politikai ir policininkai, filosofai, rašytojai, socialiniai darbuotojai ir ligonių slaugytojai - kiekvienas savo profesijai būdingu aspektu, remdamasis profesionalia patirtimi arba, kaip nūn madinga sakyti, duomenų baze. O juk ši problema galėtų ir net turėtų asmeniškai rūpėti kiekvienam mirtingajam (šiuo atveju, manyčiau, tai itin prasminga pabrėžti). Tad pasvarstykime ją paprastai žmogiškai - paskatinti Arto Paasilinnos romano bei atsižvelgdami, reikalui esant, į anksčiau apie tai mąsčiusiųjų suformuluotas idėjas.

Poetas Charles'is Baudelaire'as kartą - visai nepoetiškai - pastebėjo, kad Žmogaus teisių deklaracijos kūrėjai pamiršo du svarbius dalykus - dvi esmines kiekvieno žmogaus teises: teisę prieštarauti sau ir teisę pasitraukti. Pritarčiau poetui ir dėl vienos, ir dėl kitos teisės. Kadangi mums dabar labiau rūpi antroji, sutelkime savo dėmesį ties ja, bet nepamirškime ir pirmosios - ja visada verta pasinaudoti...

Beje, žmogaus teisės ir visokios jų deklaracijos - gana įtartinas dalykas (galbūt dėl to, kad tai pačių žmonių susitarimo reikalas), tad ir mus dominančią teisę nusižudyti kai kas bando ginčyti. Pavyzdžiui, teologai - dieviškųjų įstatymų specialistai. Argumentuojama maždaug šitaip: žmogų sukūrė Dievas (ne pats žmogus!), vadinasi, žmogui nevalia pačiam pasidaryti galą. Nenorėčiau manyti Dievą esant tokį šykštų savininką, kuris bijotų prarasti vieną kitą mažytę savo milžiniškos nuosavybės dalelę; o ir žmogui juokinga stengtis būti uoliu dieviškos nuosavybės sergėtoju, ypač gana sistemingai naikinant kitas - gal net vertingesnes - sudėtines šios nuosavybės dalis. Kita vertus, Dievas berods sukūrė tik du žmones ir liepė jiems daugintis savarankiškai, tad šiandien aš esu šio ilgo ir ne itin dėsningo dauginimosi proceso elementas, kurio šiaip jau galėjo ir nebūti. Pagaliau, jei iš tikrųjų esu sukurtas Dievo, aišku juk, kad su manim nesuderinus ir nė neatsiklausus; vis dėlto jeigu kas nors mėgintų užkrauti man kokią pareigą ar atsakomybę, kurių aš pats sau nepageidauju (nesvarbu, Seimo nario ar simfoninio orkestro dirigento), reikalaučiau teisės jų atsikratyti ir manau, Dievas pritartų tokiam elementariam demokratijos principui.
Tačiau visi šie bandymai išsiaiškinti santykius su nebylia transcendencija nedaug ką reiškia, ir, matyt, suvokdami dieviškosios teisės keblumus, kai kurie žemiškieji valdovai stengiasi savo jėgomis užkirsti savižudybei kelią. Štai pavyzdžiui, atvykę į Šveicariją, knygos herojai sužinojo, kad šioje šalyje (ar bent viename jos kantonų) savižudybę draudžia įstatymas. Įdomu, kaip baudžiami šį įstatymą pažeidę piliečiai?..

O jei išties taip sunku- ar net neįmanoma- atimti iš žmogaus teisę pasitraukti iš šio pasaulio, reikėtų verčiau susimąstyti dėl deramo pagrindo šia teise pasinaudoti. Paskelbęs, kad „yra tik viena tikrai rimta filosofinė problema - savižudybė", Albert'as Camus šitaip formuluoja jos esmę: „Nuspręsti, ar gyvenimas vertas, kad jį gyventum, ar ne..." Savižudžiai, žinoma, nusprendžia, kad ne: nevertas - nes yra blogas, nuolat padoriam žmogui kenkiantis, ir gyventi jame ketinantysis nusižudyti daugiau negali ir nenori. Tikrai neteko girdėti, kad kas nors pasidarytų galą motyvuodamas, pavyzdžiui, taip: pasaulis yra nuostabus, aplink mieli ir gražūs žmonės, o aš toks bjaurus menkysta - išeinu, kad netrukdyčiau geriems žmonėms ir negadinčiau gražaus pasaulio.

Bandykime kiek konkretizuoti savižudybės motyvus vartydami A. Paasilinnos romano puslapius. Viename iš šešių šimtų ketinančiųjų nusižudyti laiškų skaitome, kad pradinės mokyklos mokytojas parašė 500 puslapių knygą (apie savižudybės būdus!), kurios nė viena leidykla nesiima išleisti: jeigu veikalo išleisti nepavyks, autorius nusižudysiąs. Garlaivio kapitonas septyniolika metų negali suremontuoti savo laivo, ima gerti, žmona ir vaikai jį palieka, giminaičiai vengia, bendradarbiai šaiposi, tad pagaliau jis pareiškia: „Daugiau nebetversiu". Kailinių žvėrelių augintojas užsimanė tapti cirko direktoriumi ir ėmė dresuoti savo audines; kalnai perskaitytos literatūros apie cirką nieko nepadėjo, jis prašvilpė savo ūkį, paskendo skolose, kol pagaliau suprato, kad smulkiųjų plėšrūnų neįmanoma išmokyti cirko meno. Tipiškiausi nevykėliai. Apie vieną tokių autorius rašo tiesiog „atviru tekstu": „Elza nieko nemokėjo atlikti gerai. Ji buvo netikša, išsiblaškėlė... švaistūnė ir nevala, nemokėjo pagaminti padorių pietų... tingėjo, nemokėjo auklėti vaikų..." čia kaltas pasaulis - klimato ypatybės, politinė santvarka, religiniai papročiai, valiutos kursai? Žinoma, klimatinės ir politinės, visuomeninės ar ekonominės aplinkybės kartais susiklosto itin nepalankiai; ir vis dėlto šiame pasaulyje parašoma ir išleidžiama daugybė puikių knygų, jūrų platybes skrodžia galingi laivai, cirkininkai linksmina publiką ne tik smulkiųjų, bet ir stambiųjų plėšrūnų triukais, o dauguma moterų puikiai išmoksta tvarkyti namų ūkį ir auklėti vaikus nė nebūdamos - kaip minėta Elza - profesionalios buities kultūros mokytojos. Tačiau pasauliu nusivylę nevykėliai, užuot sekę gražiais kolegų pavyzdžiais, labiau linkę kaltinti jiems priešišką aplinką. Vienas pulkininko vadovaujamos sa­vižudžių komandos narių sakėsi priėjęs išvadą, kad pagrin­dinė suomio potraukio susinaikinti priežastis yra reklama: „Kam gyventi, jeigu neturi pinigų visiems tiems žaviems dalykams, kuriuos tau kas akimirką perša įsigyti?" Likimo draugai pritarė; niekas neprisiminė Sokrato, kuris dažnai, eidamas per turgų, mėgdavo sakyti: „Tiesiog stebiuosi, kiek daug yra man visiškai nereikalingų daiktų!"
Beje, skurdas ar šiaip visokie materialiniai nepritekliai tikrai gana dažna savižudybių priežastis - A. Paasilinna apie tai vienaip ar kitaip užsimena, tačiau specialiai neakcentuoja. Šiuo atveju gal ir nepatartina uoliai sekti sėkmingiausiai praturtėjusiųjų pavyzdžiais: kaip sakė dar prieš kelis šim­tus metų Antonio Stradivari, „greitai pralobsta tik plėšikai ir vagys". Tačiau kūrybinės galimybės derinti pajamas ir išlaidas atrodo tiesiog neišsemiamos.

Dar viena itin populiari savižudybių priežastis - vadi­namoji „nelaiminga meilė" (keista - A. Paasilinna jos ne tik neakcentuoja, bet ir nemini). Ši situacija iš esmės nedaug skiriasi nuo ką tik minėto reklamos atvejo: išties - kam gy­venti, jeigu negali įsigyti norimo daikto? Iš tikrųjų mylintis žmogus nenusižudys, nes tuoj pat atsisveikintų su meile ir jos teikiamu didžiausiu džiaugsmu. Žudosi tie, kurie neįstengia gauti nuosavybėn savo tariamos meilės objekto: meilės čia, ko gero, nė kvapo, vien nenumaldomas troškimas turėti, kurio niekaip nepavyksta nei patenkinti, nei pažaboti. Tiesa, galimi kai kurie šios situacijos variantai: pavyzdžiui, „mylintysis" nepatiria jokio džiaugsmo mylėdamas, kur kas labiau jis nori būti mylimas; bet ir čia veikiau ne meilė, o tuštybė, egoizmas ar pan. Vis vien - kvaila, net šlykštu...
Taip samprotaujant pamažu galėtų susidaryti įspūdis, kad apskritai nėra nė vienos rimtos priežasties pasidaryti galą. Problema ta, kad visų galimų savižudybės priežasčių neįmanoma ne tik apsvarstyti, bet ir suminėti. Tad vengda­mas apibendrinimų galėčiau pasiūlyti bent vieną gana rimtą motyvą nusižudyti: iš gėdos. Manyčiau, kad žmogus, pridaręs kitiems kiaulysčių, - apvogęs, apšmeižęs, apgavęs, nužudęs, išprievartavęs, - turi, kaip pasakytų G. W. Leibnizas, pakan­kamą pagrindą išeiti lauk; pats, nelaukdamas, kol visuomenė jį nubaus ar auka jam atkeršys. Beje, nusikaltėliai „profesio­nalai" - iš prigimties ar dėl profesijos ypatumų - tikriausiai neturi gėdos jausmo, ir vargu ar galima laukti kokių nors ryžtingesnių jų žingsnių šia linkme. Taigi žvilgsnis krypsta į kitą potencialių ar net pageidaujamų savižudžių kategoriją - į vadinamuosius pasaulio galinguosius: įvairiausius preziden­tus ir pirmininkus, ministrus ir merus, teisėjus ir patarėjus, visokio plauko vadovus ir valdovus. Kiekvieną mielą dieną sužinome apie naujausius jų žygdarbius, dėl kurių padoriems žmonėms - stebėtojams, ne dalyviams! - rausta ne tik skruostai ar ausys, net, ko gero, kulnai, o didvyriams nė motais: ką ten nusižudyti - jie neketina nė atsistatydinti...

Ir vis dėlto liūdna, kai žmonės žudosi - ne tik tie nevykę rašytojai, kapitonai ar cirkininkai, bet ir turintys tam, kaip sakėme, pakankamą pagrindą. Visgi derėtų suteikti kiekvienam Sauliui galimybę tapti Pauliumi. Tačiau tie nevykėliai! Kas jiems galėtų padėti? Kitaip tariant, ar galima - ir kokia - savižudybės profilaktika ir ar gali čia būti kuo nors naudingas A. Paasilinnos romanas? Gal reikėtų organizuoti ketinančių nusižudyti seminarą, kaip tai buvo padarę knygos herojai, sukvietę į Helsinkio restoraną kelis šimtus likimo draugų iš visos Suomijos? Deja, tokie dalykai įmanomi tikriausiai tik panašaus pobūdžio romanuose. O kaip kitaip pasakysi visiems tiems nelaimėliams, kad pirmiausia vertėtų rasti kokį nors įdomų, prasmingą užsiėmimą; arba -jeigu tai atrodo per sunku - paprasčiausiai keliauti. Juk romane būtent kelionė išgelbėjo ir perauklėjo kelias dešimtis pasiryžusių atsisveikinti su pasauliu. Tad galima sukonkretinti problemą - mūsų laukia rimtas darbas, kurio šūkis galėtų būti: „Arto Paasilinnos knygą- kiekvienam ketinančiam nusižudyti!"